Prabilti ketinančios Kaišiadorių sienos

Ar gali miesto sienos prabilti? Kaišiadoryse – taip. Naujas Lietuvos kultūros tarybos „Ugdymas kultūra“ programos projektas „Sienos kalba“ siekia miesto erdves paversti gyvu istorijų pasakojimu, o jaunimą – aktyviais jo kūrėjais. Kaišiadorių kultūros centro ekspozicijų organizatorė-edukatorė Evelina Balčiūnienė pasakoja, kaip kultūros centro komandai kilo idėja gatvės meną paversti prasminga edukacijos forma.

Nuo idėjos iki bendro tikslo

„Idėja gimė natūraliai – Kaišiadorių kultūros centre nuolat ieškome būdų, kaip prasmingai įtraukti vaikus ir jaunimą į miesto kultūrinį gyvenimą, – pasakoja Evelina. – Kai Lietuvos kultūros taryba paskelbė kvietimą teikti edukacinius projektus, pradėjome galvoti, kokia veikla būtų įdomi jaunajai kartai ir kartu paliktų ilgalaikę vertę miestui.“

Pasak jos, įkvėpimo toli ieškoti nereikėjo – jį padiktavo pačios Lietuvos miestų erdvės. „Stebint kitus miestus, vis dažniau akis užkliūdavo už pastatų sienų, papuoštų neofreskomis. Ši patirtis paskatino ir mus Kaišiadorių viešąsias erdves panaudoti kaip priemonę miesto istorijai bei kultūrinei tapatybei atskleisti. Tie didelio formato piešiniai pasakojo vietos istorijas. Tada ir gimė bendra vizija – kodėl negalėtų prabilti ir Kaišiadorių sienos?“

Edukacija – projekto šerdis

Evelina pabrėžia, kad Kaišiadorių kultūros centro inicijuotas projektas „Sienos kalba“ nėra tik vizualinis miesto papuošimas. Organizatoriams yra itin svarbu sukurti tvirtą edukacinį pagrindą. Todėl prieš atsirandant neofreskoms, vyks paskaitos, kūrybinės dirbtuvės, susitikimai su menininkais ir vietos istorijos žinovais.

Vasario – kovo mėnesiais projekto dalyviai, įvairių rajono ugdymo įstaigų 7-11 klasių mokiniai, susipažins su gatvės meno kultūra, mokysis atskirti grafičius nuo neofreskų, diskutuos apie atsakomybę viešojoje erdvėje. Kartu bus gilinamasi ir į Kaišiadorių miesto bei vyskupijos istoriją. Kultūros centro tikslas – kad vaikai ne tik pieštų, bet ir giliau pažintų savo krašto tapatybę, tyrinėtų iškilias asmenybes, jų palikimą ir reflektuotų, kas jiems ir visai bendruomenei svarbu šiandien.

„Projekto metu vyks įvairios paskaitos ir praktinės veiklos. Su kunigu ir teologu Mariumi Talučiu ir istoriku Aurelijumi Balčiūnu kalbėsimės apie iškilias krašto asmenybes ir įvykius, o su profesionaliu gatvės menininku Tadu Vincaičiu aiškinsimės, kas yra šiuolaikinis menas mieste, kad piešinys ant sienos – tai ne tik kūryba, bet ir atsakomybė“, – teigia edukatorė.

Išliekamoji vertė miestui

Neofreskų pasirinkimas taip pat nėra atsitiktinis. Didelio formato sieniniai piešiniai dažnai tampa traukos objektais, estetiškai įprasminančiais miesto istorijos ar gyvenimo fragmentus kasdienybėje. Kultūros centro komandos siekis – sukurti ne vienadienį renginį, o tai, kas išliktų matoma ir prasminga dar ilgai projektui „Sienos kalba“ pasibaigus.

Kūrybinis procesas vyks keliais etapais: „Pirmiausia – teorija ir idėjų generavimas. Tada – eskizai, kūrybinės dirbtuvės. Galiausiai – neofreskų atsiradimas ant miesto sienų. Džiaugiamės, kad iš rajono mokyklų sulaukiame susidomėjimo laukiančiomis projekto veiklomis, o būsimas bendradarbiavimas su profesionaliais gatvės menininkais užtikrins auštą tiek edukacinę, tiek meninę išliekamąją projekto vertę.“

Tikimasi, kad Kaišiadorių kultūros centro įgyvendinamas projektas „Sienos kalba“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba bei Kaišiadorių rajono savivaldybė, padės neofreskoms tapti neatsiejama miesto kultūrinio kraštovaizdžio dalimi, jos bus įtrauktos į ekskursijų maršrutus ir paskatins tiek miestiečius, tiek svečius naujai pažvelgti į Kaišiadoris.