Menininkė Indra Marcinkevičienė ryžosi iki skausmo atviram interviu: „Žinau, kas yra meilė. Ir kas – Judo bučinys“

Rugpjūčio 23 d., šeštadienį, 18.00 val., Kaišiadorių kultūros centre atidaroma Indros Marcinkevičienės paroda „Pasinerk į savo gelmes“. „Ši paroda yra apie meilę ir šilumą, pavydą ir neapykantą“, – tvirtina kūrėja. Paroda veiks iki rugsėjo 30 d.

LAIMA LAVASTE

Kai važiuoji kalbėtis pas menininkę, kuri drąsiai sako: „Nei mene, nei meilėje nėra ir negali būti saiko“, beveik supranti, ko gali tikėtis. Bet tikrai nebuvau pasirengusi, jog vos tik pravėrus menininkų Indros ir Vilmanto Marcinkevičių namo duris ūžtelės tokia emocijų banga, kad aš vos atgausiu kvapą. „Apdovanota šamano siela“, – taip apie Indrą Marcinkevičienę (55 m.) yra pasakęs prancūzų meno kritikas Christianas Noorbergas. Ir suprantu, kodėl.

Vulkaniškais pliūpsniais iš visų namo kertelių meno kūrinių veržiasi gyvybė, džiaugsmas, neįmintos istorijos ir dramos, blyksteli ilgesys ir galbūt ironiškas šypsnys… Einu nuo vieno kūrinio prie kito beveik jau pamiršusi, ko čia atvykau, ir nebegaliu sustoti užvaldyta jų magijos. Atrodo, tuoj panirsiu į ją ir neberasiu kelio grįžti į pilką kasdienybę…

– Jei kurti – tai be saiko, jei mylėti – tai visa širdimi, – juokiasi Indra, pagaliau išsivesdama mane į terasą pasižiūrėti jos naujausių darbų, kurie po kelių dienų bus eksponuojami parodoje „ArtVilnius“. – Vėl išgirsiu – tai Marcinkevičienei visai stogas nurautas! Mano kūriniai nebūtinai turi visiems patikti. Taip, provokuoju, ir specialiai. Aš nebijau komentarų, nes tikslas bus pasiektas, kai tokiomis drastiškomis priemonėmis bus išsakyta tiesa, – sako Indra, rodydama ant kojyčių stovinčias dvi metalines dėžes, pažymėtas kryžiais.

– Atidaryk jų dureles, – sukomanduoja. Atidarau. Už vienų – lyg moters krūtys, aptrauktos rusvu tiuliu. Už kitų – neatspėju kas?
– Čia daug mažų „pimpaliukų”, o kūrinys vadinasi “Klapčiukų medžioklė„,paaiškina Indra. – Kūrinių, kurių bendras pavadinimas „Kardinalūs pokyčiai“, mintis – už uždarų durų kunigų pasaulis, kurį riboja celibatas. Kai durys uždarytos, daug kas nukenčia. Juk ne visi į kunigus eina iš pašaukimo. Suprantu, kad šis kūrinys labai kardinalus, man pačiai kojos dreba, – prisipažįsta, nors man sunku tuo patikėti. Provokacija – jos stilius. Erzinti, šokiruoti, sujaudinti, įspirti – ei, žmonės, neapkerpėkite! Atsimerkite – aplink toks nuostabus, spalvingas, ryškus pasaulis!

– Žinote, kas man ypač svarbu gyvenime? Kai žmonės šypsosi, kai matau laimę jų akyse. Taip, liūdesio gyvenime reikia, kad pajustum tikrąjį džiaugsmo skonį. Bet nevaikščiokime susiraukę, lyg žemes pardavę! – vėl juokiasi Indra. Aišku, jai bepigu taip kalbėti, kai ji su trimis gražuolėmis ilgagarbanėmis dukromis ir vyru, įžymiuoju tapytoju Vilmantu Marcinkevičiumi, gyvena name Džiaugsmo gatvėje. Ir pati atrodo taip, kad praeiviai sprandus gatvėje išsinarina, žvilgsniais palydėdami spalvingąją menininkę. Prisipažinsiu – ir aš jaučiuosi truputį apsvaigusi. Nuo spalvų, nuo energijos, kaskadomis plūstančios iš Indros darbų, plukdančių žiūrovui savas neįtikėtinas istorijas. Ir to džiaugsmo, ir laimės, ir harmonijos jausmo, kurį sukuria atrodytų visiškas jos spalvingųjų namų chaosas.

– Aš mėgstu, kai mano namuose per mano vakarėlius renkasi gal 50 įdomiausių žmonių. Tada tris dienas verdu, kepu, ruošiuosi. Mėgstu, kai viskas kvepia, žvakės dega, šunys loja, gėlynai žydi, vaikai laksto.  Mano dukros dažnai klausia: „Ar tu nepavargsti?“ Ne, nes dalinuosi energija. Neturime su Vilmantu žemiškų turtų, bet dalintis gera nuotaika lengva ir paprasta. Tačiau chaoso vengiu. Jei   nori kažką gero ar gražaus sukurti, aplinkoje negali būti chaoso.


Kalbėtis su Indra susėdame namo terasoje. Skanaujame dar šilto jos kepto obuolių pyrago, ir klausomės atsisveikinančios vasaros tylos. 

– Indra, ar tau pačiai tenka saugoti save nuo tavojo spalvotojo, audringojo kūrybos pasaulio? Kad nesudegtum. Kai šalia ir buitis, ir kartais pilka realybė, ir dukrų gyvenimai, jų mokslai, atsakomybė už jas. Gal tyla yra tavo kūrybos sala?

– Taip. Tylą esu prisijaukinusi. Tuomet tiesiog būnu savyje… Niekur nevaikštau. Bendrauju tik su keletu man labai artimų ir brangių žmonių. Jų draugystė man – Dievo dovana. Tyloje kiekvienas turime pabūti. Man reikia susirinkti save, kurią dažnai išsitaškau… Viską apmąstyti. Tyloje dažnai gimsta kokia nauja idėja.

Nes būna visko. Ir perdegimų, ir baisių nusivylimų, įskaudinimų irgi… Esu išgyvenusi ir juodžiausią depresiją, kai norėjau nusižudyti… Dėl kūrybos. Išgelbėjo Vilmantas, vaikai, draugė Izolda, – neslepia Indra, kurios kelias į meno pasaulį netradicinis. Tris kartus ji stojo į Dailės institutą, bet jos nepriėmė. O visai neseniai priėmė į Dailininkų sąjungą. Ir sulaukė sveikinimų, kad įstojo „tokia nepaprasta kūrėja“.

O jos kelias į meno pasaulį prasidėjo nuo… jaunuolio, kuris, pasipuošęs „škotiška“ kepure ir ilgu lietpalčiu, praeidavo Senamiesčio gatvele pro jos butuko langus.

Po šešerių metų bendro gyvenimo su pirmuoju vyru Indra išėjo iš namų, pasiėmusi pirmagimę, tuomet trejų metukų Gabrielę. Dirbo kažkur visai neįdomų darbą, nes reikėjo išgyventi, o nuo įkyrių gerbėjų turėjo savo „angelą sargą“ – dukrytę.

– Gerbėjai greitai dingdavo, tik Vilmantas ištvėrė! Praeidavo pro mano langą į Aušros Vartus, kur dirbo, jau baigęs Dailės institutą. Toks „ryžas”, įdomus kažkoks. Pagalvodavau — kas jis? Netikėtai susitikome kavinukėje „Rotonda”, tuometiniame Jaunimo sode. Pakilau eiti namo, jis iš paskos. „Lydžiu tave, einame dar kavos?” – pasiūlė.

Gerai, einame. Visai man nepatiko, už kavą pati turėjau susimokėti. Dar ir „skrudžas“! Kitą dieną į pasimatymą nuėjau pavėlavusi beveik dvi valandas. Gal atsikabins? Žiūriu, laukia! Nusivedė mane į Dailės institutą parodyti savo darbų. Žado netekau! Kokia energija, kokios spalvos! Ir supratau – tas vaikinas absoliučiai išskirtinė asmenybė! „Mergaitė, durianti karvei į akį“, „Raitelis, nukandęs žirgui galvą“. Sadistas kažkoks! Dabar tie darbai pasaulio muziejuose, MO muziejuje, – prisimena Indra. – Grįžau namo visa apsvaigusi. Oi, aš „ryža”, jis „ryžas”, visa šeima būsime „ryži”. Taip ir nutiko! – kvatojasi Indra, su tuo „sadistu“ laimingai gyvenanti net 30 metų. 

– Kai susitikome, abu buvome ubagai. Nuomavomės Užupyje butuką, kurio langas buvo užkaltas kartonu. Durys buvo, bet neužsidarydavo nuo svečių. Butukas buvo pilnas smagių žmonių, gerų emocijų ir paveikslų. Vėliau gimė Teodora, Martyna. Nebetilpome. Ieškojome užmiestyje sklypo, kad pasistatytume namą. Važinėjame po Pavilnį, matome – sklypas, pilnas raudonų žydinčių tulpių, ir dar Džiaugsmo gatvėje! Gavome kreditą ir ėmėme statytis. O interjerą ėmiausi kurti pati. Kai architektas Alvydas Šeibokas pamatė, patarė: „Kurk interjerus!” Taip ir prasidėjo mano kūrybinis kelias.

Pirmieji Indros kūriniai — išskirtiniai baldai. Ir jie — unikalūs meno kūriniai. Brangus, sunkiai atsiperkantis malonumas, nes „rasti žmonių, kurie būtų tokie bepročiai kaip aš ir įgyvendintų mano sumanymus – labai sunku.“

Ir šiandien jos svetainę puošia suolas, kurio atkaltėje smuikai, kėdė su „bananais“. Visi baldai turi savo istorijas.

– Visiškos nesąmonės tiesa? Bet man patinka nesąmonės! – prisipažįsta kūrėja, kurios sukurti baldai yra laimėję apdovanojimų prestižinėse meno parodose.

–Kai užaugi daugiavaikėje šeimoje, kur visko trūkdavo, tie daiktai apie mane teikia man saugumo jausmą, prisipažįsta kūrėja.

– Gal tik man atrodo, bet tavo darbai ne tik ryškiaspalvės interjero puošmenos, bet ir tavo emocijų visata. Visi jie pasakoja tavo gyvenimo istorijas? Pulsuoja džiaugsmu, sufleruoja tavo nuostatas, vertybes, patirtas traumas, išdavystę.

– Tai absoliuti tiesa! Juose yra tiek daug manęs, kad kažką gali net erzinti. Mano gyvenimas įdomus. Todėl, kad jis pilnas spalvų ir išgyvenimų.

– Suprantu, kad emocijos — tavo kūrybos variklis ir šerdis, o kūriniuose paslėptas tavasis „aš”. Kas tave ypač jaudina, pykina, juokina, skaudina?

– Tikrai esu labai emocionali, norėčiau būti tolerantiškesnė. Bet juk nieko nesukursi be emocijų. Jei myliu, tai myliu. Bet jei nemyliu! Esu užaugusi didelėje šeimoje, 11-os metų netekusi mamos, tad sunku būti kitokiai. Mokausi tolerancijos iš savo pirmosios anytos Aušros Petrauskaitės, kurią be galo myliu ir gerbiu. Turbūt jaudina viskas, kas aplink mane. Mano trijų dukrų gyvenimai, kai tenka išleisti jas į pasaulį. Pykina ir labai skaudina melas. Apkalbos, šmeižtas, dviveidystė… Kai pasisavinamos idėjos, kai tavimi pasinaudojama… Nedėkingumas. Kai net po 15 metų draugystės įvaromas peilis į nugarą. Ypač man šlykšti išdavystė. Su Vilmantu esame tai patyrę. Baisus tas jausmas. Juokina tuštybių mugė, kai žmogus pamiršta savo praeitį, kur ir kaip užaugo, kas jam padėjo. Juokina, pykina tokia populiari dabar didybės manija. Piktus, kerštingus žmones tiesiog išmetu iš savo gyvenimo. Mane įsiutinti labai sunku. Kai pasiuntu – einu kurti. Kitaip sprogčiau. Mano kerštas tokiems žmonėms – per meną. Ir gimsta tokios energijos kūriniai! Parodoje dėmesys garantuotas, nes žmones traukia drama.

– Laikas turbūt irgi yra savotiškas tapytojas? Nekart esi užsiminusi, kad tavo vaikystė, mamos netektis iki šiol ir labai inspiruoja, ir veikia tavo kūrybą.

– Tiesa. Užaugau laimingoje šešių vaikų šeimoje. Iki šiol mes – ir mano brolis dvynys, ir kiti esame geriausi draugai. Vasaras leisdavome pas senelius Šilo gatvėje. Jie pastatė tą namą, kuriame dabar gyvena buvęs prezidentas Rolandas Paksas. Visa gatvė buvo menininkų. Pas senelius svečiuodavosi įdomūs žmonės. Mes, vaikai, lyg sugertukai visus stebėjome ir žavėjomės. Žiemą duodavomės su rogėmis Sapieginėje. Visi pasiutę ir linksmi! Ir – viskam galas! Man buvo tik 11 metų, kai staigiai mirė 41-erių metų mama… Likome našlaičiai. Tėtis parvedė pamotę. Mūsų linksmuoliui tėčiui, kurio garbanas paveldėjo visa mano šeima, dabar 92-eji. Ir mes, vaikai, pamotės dėka esame atskirti nuo jo jau seniai… Tai mūsų šeimos tragedija.

– Mamos netektis turbūt ir inspiravo tavo žymiausią kūrinį – 13-kos „Madonų“ ciklą, kuris šiomis dienomis ir eksponuojamas Prancūzijoje, Burgenaufo komunos pilyje drauge su Antano Sutkaus fotografijomis?

– Taip, meilė mamai ir nepaprastas ilgesys… „Aš vis tavęs dar ilgiuosi” vadinasi vienas mano kūrinys… Žuvytės, plaukiančios į šviesą, – sako Indra, ir visada besišypsančios linksmuolės akyse sužimba ašaros. – Mama man, dar vaikui, sakydavo: „Indrut, labai norėčiau, kad būtum dailininkė.” Jos dėka lankiau ir dailės mokyklą. Ir esu dailininkė. Vaikas būdama dažnai nubėgdavau į Aušros Vartus, žavėjausi Madona, Gailestingumo Motinos paveikslu. Klausdavau jos – kodėl mūsų mama mus paliko? Kurdama savo „Madonų” ciklą supratau, kad jos turės Aušros Vartų Madonos siluetą. Šešios jos rankos – mes, šeši apkabinti vaikai. Paprašiau Rimos Sutkienės, kad numegztų 6 pirštinaites iš vielyčių. Ji man vieną dieną atnešė ir veiduką Madonai. Pridėjome jam akutes, ir aš pamačiau savo mamos veidą… „Madonos“ kūrimas man buvo visiška mistika. Po jos kilo mintis sukurti visą Madonų ciklą.

– Bet kitos tavo Madonos – visa moterų pasaulis. Ir gundančios, ir kenčiančios, ir pykstančios, ir atleidžiančios. „Džiaugsmo pilnoji“, „Tu mano akių šviesa“, „Paslapties pilnoji“… Įdomu, kaip tu vertini moters ir vyro santykį? Gyvenime ir meilėje. Juk vyras veda, moteris teka. Gal ne visada lengva tai pripažinti savarankiškai moteriai?

– Mano „Madonų“ idėja – kūriniais atskleisti moterų emocinį lauką. Jis toks platus, ir mažai ką dominantis. „Tylos pilnoji“, – viena iš mano Madonų, užčiauptomis lūpomis. Tylėk, sėdėk kampe! Kiek tokių atvejų būna šeimose. Vyrai įsimyli žaižaruojančias moteris, o pasiekę jas nurodo: „Tavo žodis paskutinis!“ Madona „Santa Morčius“ – mano požiūris į „barakudas“. Tai iš mano tėčio ir mūsų, vaikų, gyvenimo istorijos. Jame telpa 7 istorijos, trys iš jų yra pasibaigusios mirtimi. Juk kenčia ne „barakudos”, kenčia šeimos, vaikai. Labai vengiu moterų, mėgstančių raudonos-juodos spalvos derinį. Jos dramatiškos. Agresyvios. Užkariauti, nukauti svetimą vyrą! Įsitvirtinti. Šeimoje pripažįstu tik santykių lygybę. Bendrystė, partnerystė, draugystė. Viskas juk persiduoda vaikams. Sutuoktinio garbinimas šeimoje anksčiau ar vėliau baigiasi skyrybomis. Arba kartais net… mirtimi.

– Koks vyro poelgis tave užmuštų?
– Pastovus žeminimas, menkinimas, psichologinis ir fizinis smurtas, neištikimybė. Aš mylėsiu, kol mane gerbs ir mylės.

– Turbūt didžiausias jūsų šeimos turtas — trys gražuolės dukros lyg iš pasakų apie karalaites. Juk turėjai joms įdiegti tam tikras vertybes, net saugiklius, išleisdama į pasaulį?

– Mes labai daug bendraujame. Ir su jomis, ir su jų draugais, kurie atvyksta į svečius. Gabrielė Londone, dirba kino industrijos kompanijoje, Teodora Paryžiuje studijuoja aktorystę, Martyna Montpelliere mieste – biologiją, pasirinko neuromokslų kryptį. Tėtis mus, vaikus, yra mokinęs: „Jei šiandien jūs esate nors mikroskopinę dalelę geresni, pasaulis darosi geresnis.” To mes mokome ir savo dukras. Mergaitėms stengiuosi paaiškinti, kad bendrautų su vyriškiu, kuris jas gerbtų. Nėra pagarbos, nėra meilės. Ir kad būtinai turėtų savo privačią erdvę. Nes tokia meilė „oi, kaip myliu, nei minutės nesiskiriame!” žmogų uždaro į kalėjimą. Nebelieka erdvės nei polėkiui, nei svajonėms. 

– Kas tau pačiai, Indra, yra meilė? Du menininkai 30 metų kartu! Tai kompromisų menas, diplomatija, ar tiesiog meilė? „Nei kūryboje, nei meilėje negali būti saiko”, – juk tai tavo žodžiai.

– „Drugelio efektas“ yra labai trumpas. Net įsimylėjimas nėra meilė. Man net gaila žmonių, kurie ieško to „drugelio efekto“, nuolat keičia partnerius. Taip, aš pastoviai turiu tą „drugelio efektą“, bet man tai yra kūryba. Jei nepavyksta, taip „nuneša stogą“! Taip, mes su Vilmantu esame begėdžiai – tiek metų kartu! Mano gyvenimas laimingas ir labai įdomus, nes aš, visų pirma, turiu nepaprastai gerą, protingą, talentingą vyrą, kuris ir labai geras tėvas, atsakingas šeimos žmogus. Jam šeima nepaprastai svarbi. Mergaičių baseinai, žirgynai, dailė, baletas, drama, šokiai po pamokų, visur nuvežti, suspėti… Ir finansuoti. Disciplina šeimoje atėjo su juo, nes aš turiu daugiau to siautulio. Man tik duok vadeles! 

– Tavo kūryba, nors ji yra kvapą gniaužiantis skrydis, turbūt irgi reikalauja drausmės? Esi sunaikinusi savo darbų?

– O kaipgi? Drausmina kantrusis Vilmantas. Jis mane nuleidžia ant žemės, kai jau nuskrieju per toli. Darbų nesu sunaikinusi. Gal tik kai kurių nerodau.

– Kai matome jus drauge, nenuslėpsite, kad esate laiminga pora. Negi namuose neskraido puodukai ir teptukai? Turbūt ir jūsų ginčai spalvingi?

– Visko būna! Ne, puodukų į vyrą nelaidau. Bet jei jis pradeda bambėti, randu kuo atsakyti. Tuoj sukuriu meno kūrinį jam: „Tu mano akių šviesa!“ Per vienas mūsų vestuvių metines nudažiau valgomojo stalo galą, kur jis sėdi, geltonai, o nugarinėje kėdės pusėje padariau lyg ir saulę iš bananų. „Tu saulės nušviestas!” Ir dar kalbą skėliau. Kur čia bambėsi, kai esi taip įvertintas!

Nuostabu, kad Vilmantas turi puikų humoro jausmą. Jei žmogus įžeidus, kompleksuotas, tikrai šeimoje prasideda nesąmonės. Man labai dviejų žmonių bendravime patinka ironija ir saviironija. Kaip tėtis sakydavo: „Pasijuoki iš savęs ir burną užčiaupi.” Tiems, šnypščiantiems už nugaros.

– Esate vienas kitą mylinčių, išskirtinių, talentingų, ryškių menininkų tandemas. Pavydas dažnai šliaužia jums už nugaros, tiesa?

– Mes su Vilmantu esame gavę tiek nokautų! Ir iš kolegų, žmonių, kuriems esame padėję. Mes žinome, kas yra Judo bučinys. Kas yra šliužai, vagiantys mintis, idėjas. Tai skaudina. Aš moku mylėti. Bet moku ir atgal per dantis užvožti. Per kūrybą. Ir tie, kurie mane įskaudina, tikrai save atpažįsta mano kūriniuose. „Šnekėkit apie mane ką norite“, — sakau tiems šnypščiantiems. – „Aš juk esu be saiko!“ Ir tada jie užsičiaupia, – nusijuokia Indra.– Bendravime su žmonėmis mane labai žavi mokėjimas pasidžiaugti tuo, ką turi. Padėka tam, kuris padėjo. Laimingas tas žmogus, kuris gali save realizuoti. Mes su Vilmantu laimingi.

– Tačiau kūryba – lyg tas Sizifo akmuo. Ritini jį į aukštą kalną, lyg jau viršūnė, bet jis išsprūsta iš rankų ir vėl nurieda žemyn…

– Tikrai taip. Jei viskas būtų per lengva, neaugtum. Bet akmuo negali prislėgti. Menininkai yra jautrūs, ne visi ištveria pažeminimą, subjektyvią kritiką. Su tuo esame ne kartą susidūrę abu. Su ekspertais, kurie sau leidžia įžeidžiančiai, nepagarbiai atsiliepti apie kūrėjus. Esu tai patyrusi ir iš Lietuvos kultūros tarybos. Bet išsiverčiame ir be jų, nors dažnai esame „juoduose” sąrašuose menininkų, kuriems sunku gauti paramą.

– Indra, kai mes šnekučiuojamės, nemažai tavo kūrinių jau eksponuojami Prancūzijoje, Lietuvos kultūros sezono parodose. Šalia Antano Sutkaus fotografijų išskirtinėse erdvėse kabo ir tavo darbai. Ne kartą esi užsiminusi, kad Prancūzija – tavo šalis.

– Aš lyg ant sparnų! Dieve, kaip čia smagu būti! Man patinka miestai, maistas, vynas, estetika, kvapai, žmonės, jų humoro jausmas. Ten gyvena mano sesuo, šiuo metu ir studijuoja dvi dukros, baigusios Vilniuje prancūzų licėjų. Turime daugybę draugų menininkų. Tikrai Prancūzija yra šventė, kuri visada su tavimi.

Ypač patinka žmonės, jų bendravimas, aistra jų akyse. Prancūzai man gražiausi pasaulyje. O pagyvenę aristokratai, kokie jie išskirtiniai! Vilniuje nemėgstu viena eiti į kavines. O čia tiek daug ir po vieną sėdinčių, besišypsančių. Jie stebi mane, aš juos… Ir mes tylėdami pasikeičiame šypsenomis.

Išsiskirdama su Indra ir žinodama, kad straipsnyje telpa tik mažytė dalis jos pasaulio, kurį ji dovanojo skaitytojams, paprašiau, kad ji pati pasakytų keletą žodžių apie save.

„Žinau, kas yra meilė, besąlygiška meilė, kokia jos pasekmė. Žinau, kas yra tikra draugystė. Aistra. Siautulys. Džiaugsmas. Žinau, kas yra begalinis skausmas. Ilgesys. Rauda. Gailestis. Pyktis ir šleikštulys. Judo bučinys. Peilis į nugarą. Visa tai esu išgyvenusi. Tai yra ir mano gyvenimas, ir mano kūryba. Ir mano aistra gyventi. Be saiko.“